Naujienos

Birželio 14-osios - Gedulo ir vilties dienos minėjimas prasidėjo šventomis Mišiomis Kuršėnų šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, kuri kuršėniškių moterų iš pat ryto buvo išpuošta kvepiančiomis gėlių puokštėmis ir kompozicijomis. Lietuvos trispalvė ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vėliavos buvo išpuoštos žiedais nusėtomis jazminų šakomis. Mišias aukojo bažnyčios klebonas monsinjoras Vytautas Kadys ir vikaras altarista jubiliatas Julijonas Miškinis.

Už tremtį išgyvenusius, už tremties vietose žuvusius žmones meldėsi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kuršėnų filialo žmonės, Šiaulių rajono savivaldybės meras, gimęs tremtinių šeimoje Krasnojarsko krašte, Antanas Bezaras, taip pat Seimo pirmininko pirmosios pavaduotojos Rimos Baškienės padėjėja Ada Grakauskienė, kuriai likimas taip pat lėmė gimti tremtinių šeimoje. Mišiose meldėsi ir Kuršėnų Daugėlių mokyklos jaunesnių klasių mokiniai, atlydėti mokytojos Dalės Janušauskienės.

Po šv. Mišių prie Tremtinių kryžiaus padėję gėlių susirinkusieji dalijosi prisiminimais. Šiaulių rajono savivaldybės meras Antanas Bezaras priminė susirinkusiems, kad prieš 78-eris metus, ankstų birželio 14-osios rytą prasidėjo žmonių areštai. Vien per savaitę į tremtį buvo išsiųsta apie 30 000 Lietuvos žmonių – inteligentijos, pažangiausių ūkininkų šeimų ir tai buvusi tik pradžia. Meras padėkojo tremtį iškentusiems žmonėms už prisiminimus ir palikėjo visiems tvirtybės.

Tarp dalyvavusių Mišiose ir minėjime - vienintelis 1941 metų birželio 14-osios tremtinys Algirdas Anglickas prisiminė, kaip išvežė jų penkių asmenų šeimą – tėvus, jį ir seserį su broliu. Algirdui tada buvę vos 10 metų. 1947 metais šeima iš tremties pabėgusi ir sugrįžusi į Lietuvą, tačiau po kelerių metų vėl teko grįžti atgal į Sibirą. Abu kartus šeima išvežta iš Mažeikių. Po antrosios tremties šeima jau nebeturėjo kur į Mažeikius grįžti, tad apsistojo pas gimines Pavenčiuose ir taip tapo kuršėniškiais. Algirdas Anglickas prisiminė, kad atvežė juos į Sibirą vasarą. Visi dirbo žvejais, valgyti pasigaudavo žuvies. Atėjus rudeniui viskas užšalo ir nebeliko nei darbo, nei žuvies, nei duonos. Pirmoji žiema buvusi ypatingai žiauri.

Sujaudintas prisiminimų kuršėniškis priėjo prie mikrofono, prisistatė, kad yra tremtinio sūnus ir iš kišenės ištraukė mažo formato knygelę „Paminklas monstrui“, kurios autorius Juozas Grušys Žilinis. Knygelę prieš keliasdešimt metų išleido leidykla, kurioje jam teko dirbti. Bibliografine retenybe tapusioje knygelėje rašoma apie Stalino gulagus, pragariškas tremtinių ir politinių kalinių kančias. Kuršėniškis knygelę įteikė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kuršėnų filialo vadovei Marytei Šadlauskienei. Ji, sujaudinta likimo brolių prisiminimų, papasakojo, kaip minėjimo išvakarėse pasodino prie Tremtinių kryžiaus gėlių, sutvarkė aplinką ir papuolė į audrą, kuri buvo it tolimas ženklas, pasiekęs mus iš anų dienų audrų, žvėriškai išplėšusių šimtus tūkstančių Lietuvos žmonių iš Lietuvos žemės.

Kuršėniškė, garsiojo Kuršėnų vyniotinio autorė, Eugenija Dragūnienė prisiminė, kaip, būdama maža mergaitė, matė, kaip karštą 1941 metų birželio dieną, vagonuose žmonės giedojo „Marija, Marija“, klaupėsi ant kelių ir verkė, šaukė, kiek balso turėjo. Šiek tiek vėliau į tremtį buvo išvežta ir jos šeima. Eugenija Dragūnienė prisiminė tremtyje išmoktą tremtinių parašytą eilėraštį, kuriame yra ir tokie žodžiai: „... jūs atiduosit mums batus, mes jums Sibirijos plotus, tenai sutilpsite visi, kazoką šoksite basi“.

„Neteko Sibire šokti kazoko, ten teko kęsto badą, šaltį, nepriteklius. Ir visus mus ten gelbėjo malda. Jeigu ne ji, kažin, ar būtume išgyvenę“, - sakė Eugenija Dragūnienė.

Susirinkusieji buvo pavaišinti duona, kurios taip trūko Sibiro tremtyje. Minėjimo dalyviai vyko padėti gėlių prie Vyčio paminklo bei ant Kuršėnų ir Pavenčių geležinkelio stočių, iš kurių žmones vežė į Sibiro tremtį, peronų.

Šiaulių rajono savivaldybės mero padėjėja Rita Žadeikytė

Zigmo Ripinskio nuotraukos.

Sutikimas fotografuoti ir viešinti gautas.