Bendra informacija

ŠIAULIŲ RAJONO TURIZMO IR VERSLO INFORMACIJOS CENTRO 2018 M. TURISTŲ STATISTIKA

DVIRAČIŲ TRANSPORTO PRIEMONIŲ VAIRUOTOJŲ ATMINTINĖ

Šiaulių rajonas yra Šiaurinės Lietuvos dalyje. Kraštas įdomus savo istorija, kultūriniais-istoriniais ir gamtos paminklais, kraštovaizdžiu. Šis kraštas - tai lygumos, pietvakariuose pereinančios į Rytų Žemaitijos kalvas. Čia teka Venta su savo intakais. Gėluvos, Bijotės, Rėkyvos, Širvės ir kiti mažesni ežerai bei tvenkiniai labai mėgstami poilsiautojų.
Varputėnų kraštovaizdžio, Šilkalnių ir Šakynos geomorfologiniame, Tyrulių, Gelžės botanikos-zoologiniuose, Vijuolių entomologiniame ir Švendrės botanikos draustiniuose pasigrožėkite gamta.
Kurtuvėnų regioninis parkas yra turtingas savo gamta. Čia galima pažvejoti, dalyvauti ekskursijose, pažintiniuose žygiuose pėsčiomis, dviračiais, valtimis, kinkytais ir balnotais žirgais, tradicinėse šventėse. Kurtuvėnų regioninis parkas (KRP) įkurtas 1992 m., siekiant išsaugoti Kurtuvėnų ežeringo, miškingo kalvyno kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, sudaryti sąlygas poilsiui, puoselėti tradicinę gyvenseną. Parko plotas 15 090 ha, iš kurių 12 130 ha (80,4 ) tenka miškams, 422 ha (2,8 ) - vandens telkiniams. Retai apgyvendintoje parko teritorijoje gyvena per 1200 gyventojų.
Vietovės praeitį mena Kapos piliakalnis, ant kurio įrengtos kapinės su įdomiais geležiniais kryžiais. Kurtuvėnų dvaro būta jau XV a. pabaigoje. Nuo 1573 m. minimas Kurtuvėnų miestelis. Iš išlikusių buvusio dvaro sodybos statinių vertingiausias yra atstatomas medinis dviejų aukštų barokinis svirnas, pastatytas XVIII a. pabaigoje. Dvaro pastatuose įsikūrusi KRP direkcija, svečių namai, jojimo paslaugų centras, dvaro parke - kempingas. Barokinio-klasicistinio stiliaus Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia, projektuota architekto Martyno Knakfuso, pastatyta 1792 m. Dvaro tvenkiniai, žinomi nuo 1592 m., tarpukaryje išaugo į vieną didžiausių žuvininkystės ūkių Lietuvoje. Kurtuvėnuose stovi paminklas P.Višinskui (skulptorius V.Lukošaitis).
Kraštas garsus savo piliakalniais. 15 km į pietus nuo Šiaulių stūgso Bubių piliakalnis. Ant jo anksčiau stovėjusi medinė pilis (istoriniuose šaltiniuose vadinta Dubysos pilimi). 1348 ir 1358 m. buvo sudeginta kryžiuočių. Netoli Kuršėnų-Mažeikių kelio, Ventos slėnyje, yra Rekčių piliakalnis kitaip vadinamas Vinavos kalnu.
Garsiausias, žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, laikomas šventa vieta - Jurgaičių (Domantų) piliakalnis, kitaip vadinamas Šventkalniu, Maldavimų, Kryžių kalnu. Jis yra 12 km nuo Šiaulių, šalia Šiaulių-Rygos plento. Piliakalnis archeologijos paminklas, įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros paminklų registrą. Archeologams jis žinomas nuo XIX a.pab. Manoma, kad piliakalnis buvo apgyvendintas nuo I tūkst.vid.po Kr., o XI-XIV a. ant jo stovėjo medinė pilis. Per Livonijos kariuomenės antpuolį 1348 m. pilis buvo sudeginta ir daugiau nebeatstatyta. Nėra tikslių duomenų, kada ant Kryžių kalno buvo pastatyti pirmieji kryžiai. Pirmos rašytinės žinios apie kalne stovinčius kryžius siekia XIX a. vid. Jau XIX a.antroje pusėje pradėjo formuotis kalno lankymo ir kryžių statymo tradicijos. Vieną kartą per metus prie kalno būdavo atlaidai, per kuriuos aukotos šv. mišios, šventinti kryžiai. 1929-1935 m. ant kalno stovėjo koplyčia. 1961 m. pradėtas Kryžių kalno naikinimas: visi kalne stovėję kryžiai buvo sunaikinti sudeginti, išvežti, užkasti. Tačiau po kiekvieno griovimo Kryžių kalnas vis atgimdavo. 1988 m. Lietuvoje prasidėjus Atgimimui, išnyko Kryžių kalno kaip kulto vietos sunaikinimo grėsmė. Jis tapo neatsiejama krikščioniškojo pasaulio dalis. 1993 m. rugsėjo 7 d. Kryžių kalne lankėsi ir šv. mišias aukojo Šventasis Tėvas Jonas Paulius II. Apie Kryžių kalną prie Šiaulių sužinojo visas pasaulis. 1994 m. kalne pastatytas didingas Krucifiksas - popiežiaus Jono Pauliaus II dovana Lietuvai.
Nuostabios ir savitos mūsų krašto bažnyčios: XVIII a.pabaigos Kurtuvėnų ir XIX a.pabaigos Meškuičių bažnyčios; Šakynos skandinaviško stiliaus bažnyčia, tapytomis zakristijos bei kapinių koplyčios durimis: XVII-XIX a. Pakapės bažnyčia išsiskirianti savo skulptūromis.
Krašto praeities, kultūros, istorijos faktus galėsite sužinoti Gruzdžių A.Griciaus vidurinės mokyklos, Bridų pagrindinės mokyklos kraštotyros, Ginkūnų S. ir V.Zubovų istorijos muziejuose. Aplankykite literatūros muziejų Naisiuose, poeto Zigmo Gaidamavičiaus - Gėlės gimtinėje.
Didžiausias rajono miestas - Kuršėnai. Miestas išaugęs abipus Ventos ir 25 km nutolę nuo Šiaulių, tačiau yra prie svarbiausių transporto kelių - Šiaulių - Palangos plento ir geležinkelio atšakos į Vilnių, Klaipėdą, Mažeikius. Miestas nuo seno garsėja amatais. Čia gyveno ir kūrė keturi Lietuvos puodžių karaliai: J.Paulauskas, B.Radeckas, B.V.Damkus, J.Vertelis. Dabar Br. Ir B. Radeckų namuose įkurtas keramikos muziejus. O pirmosios žinios apie Kuršėnus siekia XVI a., kada Kuršėnai buvo kunigaikščio dvaras. 1831 m. Kuršėnai buvo ypač svarbūs - čia vyko paskutinis sukilimo vadų pasitarimas ir vikarui kunigui P.Butkevičiui buvo paliktas saugoti sukilėlių archyvas.
Miestas ir jo apylinkės susijusios su daugelio įžymių žmonių vardais. Vienas jų - tai L.Ivinskis, pirmasis lietuviškų kalendorių autorius, čia gyvenęs paskutiniuosius savo gyvenimo metus. Jo garbei atidarytas vienintelis Lietuvoje Kalendorių muziejus, miesto centre pastatytas paminklas.
Rakandžių kaime, Gruzdžių seniūnijoje, gimė ir gyveno J.Šliūpas, J.Basanavičiaus "Aušros" leidinio padėjėjas. Gruzdžių miestelyje gimė ir gyveno Albinas Vaitkus, emigravęs į Ameriką, rašęs Mariaus Katiliškio slapyvardžiu. Čia gimė ir baltarusių dailininkas Anatolis Tyčina, jo žmona dailės darbų kolekciją padovanojo gimtinei. Šiupyliuose gimė Augustinas Gricius, jo vardu Gruzdžiuose pavadinta mokykla. Rajone gyvena ir kuria apie 50 tautodailininkų.
Netoli Kuršėnų, Varputėnuose, yra išlikę dvaro sodybos fragmentai: rūmų ir du ūkiniai pastatai. Čia pasigrožėkite dvarininkų laikų nuostabiu parku.
Įdomus mūsų krašto akcentas - gamtos paminklai. Žmonės globoja kiekvieną senesnį medį, parką, didesnį akmenį. Pagonybės laikus mena Vizdergių miško Laumės, Skaistgirio miško Martyno akmenys. Čia legendose ir padavimuose gyva protėvių dvasia.